Gediminas Tumėnas, individualiosios psichologijos konsultantas
“Pasitikėkite tik judėjimu.
Gyvenimas vyksta įvykių lygmenyje, o ne žodžių.
Pasitikėkite judėjimu.”
Alfred Adler
Bandyti suformuluoti keletą pastraipų po tokio pretenzingo Adlerio teiginio yra pakankamai rizikingas, o galbūt tam tikra prasme net beprasmiškas, uždavinys. Juk žodžiai nėra patikimi, nes juose nevyksta gyvenimas. „Kiekvienas gyvenimo požymis yra išreikštas judėjime“ dar kartą cituojant patį autorių (Adler, 1931). Kita vertus, šios mintys nebūtų tinkamai suprastos ir neįgautų savo tikrojo svorio, jeigu nebūtų atskleista jų priešistorė ir kontekstas. Tad ryžkimės iškelti klausimą ir bandyti į jį atsakyti – ką jis turi omenyje?
Dar IV a. pr. m. e. Aristotelis, mėgindamas atskirti augalų sielas nuo gyvūnų bei žmonių, teigė, jog pastarųjų dviejų sielos yra judančiosios, kadangi geba keisti savo vietą erdvėje. Maža to, žmonės, lyginant su gyvūnais, turi labai gausų įvairių subtilių ir grandioziškų judesių galimybę: pradedant nuo mikliausių ir tiksliausių pirštų judesių, įgalinančių fortepijonu sugroti sudėtingiausius Šopeno kūrinius, baigiant išsilaipinimu kitose planetose. Anot Aristotelio, žmogus yra ne tik judančioji, bet ir mąstančioji siela. Būtent pastaroji savybė atspindi ne tik kūno, bet ir proto egzistavimą, kuris jau nujaučiamas pavyzdyje apie kitas planetas. Svarbu paminėti, jog Adleris judesiais laikė ne vien tik fizinius veiksmus, bet ir psichinius: mintis, kalbą (žodžius), emocijas, instinktus, refleksus, vaizduotę, sapnus. Taigi, kalbėjimas tik apie fizinį judėjimą, neminit proto, būtų keblus ir tam tikra prasme nevaisingas. Pati galimybė judėti iš bet kokio gyvo organizmo reikalauja bent minimaliausio psichikos egzistavimo, gebėjimo numatyti ir pasirinkti judėjimo vektorių. Turbūt tiek ir liks tepasakyta apie patį judėjimą ir toliau bandysime suprasti, kaip tame dalyvauja psichika.
Mąstant apie gausybę įmanomų judesių, kuriuos žmogus potencialiai gali padaryti, gebėjimas numatyti galimą kryptį ir galimą rezultatą, anot Adlerio, tampa centrine psichikos funkcija, iškylančia žmoguje kaip labiausiai išvystyta jos dalis. Be jos, organizmo judėjimas būtų nekryptingas ir neproduktyvus. Tik psichika gali suteikti žmogaus judėjimui prasmę ir tikslą. Analogiškai – nesuprantant veiksmo psichinio pagrindo (tikslo), konkretūs judesiai bus regimi kaip chaotiški, nepagrįsti. Adleris teigia, jog psichologija ir turėtų gilintis būtent į tai, kokią prasmę psichika suteikia judesiams. Šioje vietoje galima išsikelti klausimą – kokia yra pamatinė žmogaus judėjimo prasmė?
Individualioji psichologija gyvenimo startines pozicijas mato kaip netobulumo, menkumo, silpnumo būklę. Tai nėra patologija. Priešingai, tai reiškia, kad kiekvienas žmogus gimsta ir auga būdamas ribotas: ne viską galėdamas, suprasdamas, mokėdamas, turėdamas ir t.t., tačiau nuolat siekdamas šį ribotumą įveikti. Tačiau akivaizdu, kad užgimusiam kūdikiui savarankiškai išgyventi neįmanoma. Todėl kaip pamatiniai žmogaus siekiai, link kurių kreipiami visi judesiai, iškyla bendrumas su kitu žmogumi bei saugumas. Abu jie yra tampriai susiję ir padeda įveikti pradinį menkavertiškumą. Kūdikis visais savo judesiais, turinčiais refleksinį bei emocinį pagrindą, siekia ryšio su mama, kuri bejėgiam vaikui suteikia saugumą. Nuo pirmųjų gyvenimo dienų judesiai (veiksmai, emocijos, balso išraiškos) yra nukreipti ne tik į save, bet ir už savęs: į kitą, į saugumą užtikrinantį ryšį su kitu, į susidomėjimą pasauliu. Šioje vietoje galima būtų įterpti tokią remarką: „mes“, dėl įgimto bendrystės jausmo (ir tik vėlesnio savęs tapatumo formavimosi) gimsta anksčiau nei „aš“, kuris pamažu iškyla atsiskirdamas nuo „mes“. Santykis yra anksčiau už asmenį, kurio link vyksta judėjimas.
Vaikui augant, išorinis pasaulis (prasidedantis nuo mamos ir didėjantis iki visuomenės) palaipsniui kelia vis didesnius reikalavimus ir uždavinius, kuriuos neišvengiamai tenka, visų pirma, išmokti įveikti ir, galiausiai, įveikti. Maža to, tai atlikti vaikas skatinamas vis labiau ir labiau savarankiškai. Uždaviniai sukelia diskomfortą bei įtampą, verčiančius judėti pirmyn, pakeisti dabartinę situaciją arba būseną, įtvirtinti save. Adleris tvirtina, jog būtent kūrybinė galia yra tai, kas padeda vaikui pasinaudoti visomis savo galimybėmis bei aplinkos įtakomis tam, kad sėkmingai pajudėtų kliūties įveikimo link. Individualiojoje psichologijoje įprasta žmogaus judėjimą matyti kaip vektorių iš subjektyvios minuso (menkavertiškumo) situacijos link subjektyvios pliuso (pranašumo) situacijos. Kodėl subjektyvios? Paprastai tariant, nes kiekvienas žmogus pasirenka, kas jam yra pergalė, o kas – pralaimėjimas (savideterminacija). Ne ankstyvoji vaiko situacija, bet jos interpretacija yra menkavertiškumo jausmo pobūdį ir judėjimo kryptį lemiantis faktorius. Kūrybinės galios dėka dar ankstyvoje vaikystėje išsikeliamas tikslas, orientuojantis judėjimo kryptį iš patiriamo menkavertiškumo link individualaus pranašumo, savo paties idealo realizavimo bei gerovės didinimo, kurie vienaip ar kitaip turėtų užtikrinti saugumą. Išsikeltas tikslas orientuoja visą organizmo judėjimą link vieno galutinio taško, suvienydamas visus judesius ir suteikdamas jiems bendrą prasmę, kurią suprasti galima tik pažinus tikslą.
Adleris teigia, jog psichiniuose sutrikimuose, tarp jų ir įprastose neurozėse, galima pamatyti bendrą tendenciją: judėjimo suvaržymą, neryžtingumą, delsimą. Kiekvienas psichologinis sunkumas turi savyje tam tikro gyvenimo uždavinio sprendimo stabdymo elementą. Vengti susidurti su sunkumais, iššūkiais, neigiamomis emocijomis, klaidomis yra natūrali žmogaus savisaugos reakcija, tačiau ji gali lengvai tapti patologiška. Remiantis IP perspektyva, galima atskleisti šio proceso vidinę dinamiką: esant nepakeliamam menkavertiškumo jausmui, išsikeliamas pernelyg didelis tikslas arba savęs idealas, kuris kurmiarausius paverčia neįkopiamais kalnais, t. y. nesąmoningai nustatomi sau tokie aukšti reikalavimai, kurie net ir pakankamai nedidelių uždavinių sprendimą paverčia neįveikiamu. Tuomet žmogus ima galvoti (ir jausti), kad neverta stengtis „nes tai, ko imsiuosi, vis viena nepavyks“. Ir jam iš tikrųjų nepavyksta būtent dėl to, kad jis, stokodamas drąsos nesiryžo mėginti atkakliau bei nepaisydamas to, koks buvo jo veiksmų rezultatas, jį vis tiek suvokia kaip nesėkmę ir dėl jos išgyvena neigiamus jausmus. Ir tada ima atrodyti, jog situacija nėra tavo rankose, nors iš tikrųjų būtent tu ir vairuoji. Vaizdžiai tariant, psichologiniai sunkumai atlieka rankinio stabdžio vaidmenį, neleidžiantį pajudėti iš vietos.
Taigi, judėjimas yra būtina gyvenimo dalis. Taip, kaip žmogus pasirenka judėti, atspindi tai, ką Adleris iš pradžių vadino „judėjimo dėsniu“ (angl. law of movement), kas vėliau tapo gyvenimo stiliumi (angl. style of life). Nuo pat vaikystės prasidedantis judėjimas sąveikoje tarp bendruomeniškumo (įgimto) ir asmeninio pranašumo (mokymosi produkto) įgauna formą dėka individo kūrybinės galios ir tampa nuoseklus. Taip žmogus palaipsniui formuojasi kaip asmenybė, tampa kūrėju ir kūriniu. Cituojant Adlerį: „Kiekvienas žmogus atspindi tiek asmenybės vienovę, tiek individualų tos vienovės formavimą. Taigi, žmogus yra dailininkas ir paveikslas viename. Jis yra savo asmenybės dailininkas. Tačiau kaip menininkas jis nėra neklystantis ar turintis visapusišką proto ir kūno supratimą. Veikiau jis yra silpnas, lengvai klystantis ir netobulas žmogus“ (Ansbacher & Ansbacher, 1956).
Netobulumas, silpnumas, menkumas yra normali, net būtina egzistencijos dalis. Šalia jos visuomet egzistuoja tikslas, organizuojantis kiekvieną žmogaus judesį į bendrą, visą asmenybę suvienijantį, judėjimą jo link. Kiekvienas žmogus pasirenka judėti savaip ir niekas nežino, koks yra „teisingas“ judėjimo būdas. Žmonija begalę kartų bandė suformuluoti, koks turėtų būti geriausias žmogaus idealas ir, anot Adlerio, geriausia, kas jai pavyko – tai Dievo idėja. Nepaisant viso savo sudėtingumo, įmanoma sutarti, jog vienas iš šioje idėjoje tikrai egzistuojančių aspektų yra judėjimas link idealo, kuris suteikia konkretų tobulėjimo tikslą ir apsaugo nuo tobulumo. Šia prasme, pasakymą „Gyvenimas – tai judėjimas“, galima drąsiai papildyti „Gyvenimas – tai judėjimas Dievop“. Kaip pradėjome, taip norisi ir užbaigti – paties Adlerio žodžiais: „Žmogaus siela, kaip gyvenimo judėjimo dalis, yra apdovanota galimybe dalyvauti pakilume, kilnume, tobulume ir išsipildyme.“
Literatūra:
Adler, A. (1931). What life should mean to you.
Ansbacher, H. L., & Ansbacher, R. R. (1956). The individual psychology of Alfred Adler; a systematic presentation in selections from his writings (1st ed.). New York: Basic Books.