Kaip prakalbinti vaikus?


KAIP PRAKALBINTI VAIKUS?

Nerilė Norkūnė

 

Dažnai tėvams atrodo, kad jų vaikai visuomet turi būti laimingi, patenkinti, nuolat šypsotis ir nejausti jokių neigiamų jausmų. Kuomet mes matome savo vaikus besišypsančius, suprantame, kad jie yra laimingi, o mes jaučiamės gerai dirbantys savo darbą. Vaikams augant tėvai dažnai stengiasi parodyti „šviesiąją” problemos pusę. Jei dukra susipyko su drauge, tuoj puolame raminti: „Nieko tokio, susitaikysit” arba „Juk yra ir kitų mergaičių, draugauk su jomis”.  Jei vaikas sako, jog nepatinka ši kepurė, stengiamės įtikinti: „Nesąmonė. Labai graži kepurė, tau labai tinka”.

Be abejo, visos šios siunčiamos tėvų žinutės turėtų vaikus padrąsinti ir padėti jiems pasijausti geriau, tačiau dažniausiai atsitinka priešingai. Vaikas gali tėkšti atgal: „Nieko jūs nesuprantate” ar tiesiog išeiti iš kambario. Paprastai tokiais atvejais tėvai sutrinka, nes jaučiasi pasirengę padėti, tačiau vaikui pagalbos nereikia. Problema yra tame, kad vaikas nesijaučia išgirstas, tokiu būdu jis siekia tėvams įrodyti, kad jo jausmas yra tikras.

Kai vaikas yra nuliūdęs ar susirūpinęs, tėvams norisi kuo greičiau išspręsti jo problemą.

-Mama, mano vėžliukas nebegyvas.

-Neliūdėk, nupirksiu tau kitą gyvūną. Ko norėtum?

-Nenoriu eiti į tą bjaurią mokyklą.

-Kaip tai neisi į mokyklą? Tu privalai ten eiti, tai tavo pareiga.

-Nekenčiu sesės, ji atėmė mano lėlę.

-Neturėtum taip pykti, juk tai tavo sesuo. Ji tik pažais ir atiduos, pasiimk kitą žaislą.

 Ką gali išgirsti vaikas? „Mama nesupranta, kaip man skauda širdį”. „Tėtis galvoja, kad aš blogas”, „Mama nesupranta, kaip man tai svarbu” ar „Mano jausmai yra negeri”.

Suprantama, nėra lengva matyti nusiminusį, išgyvenantį skausmą vaiką, o ir jo problemos suaugusiojo akimis ne visada atrodo vertos didelių išgyvenimų, tad norėdami „pataisyti” situaciją, puolame vaikams rodyti pozityviąją problemos pusę, daliname patarimus ar skubame ištaisyti liūdinančią situaciją, išspręsdami ją už vaikus. Žinoma, mes gi stengiamės padėti, tačiau tokie sprendimai, deja, padaro daugiau žalos nei naudos. Kodėl?

Kad ir kokie teisingi atrodytų visi mūsų atsakymai, jie turi trūkumą: jie palieka vaiką vieną su jo problema ir išgyvenamais jausmais. Neigdami vaiko jausmą, mes tarsi vaikui sakome, kad jo liūdesys ar kiti išgyvenimai yra netinkami, nesvarbūs ir neverti dėmesio. Mes mokome vaikus nerodyti savo neigiamų jausmų vietoj to, kad išmokytume juos įveikti. Kai mes, suaugusieji, negalime toleruoti savo vaiko skausmo, vaikas gali augti galvodamas, kad skausmo neįmanoma ištverti, kad neigiamos emocijos yra blogis ir jas reikėtų paslėpti. Vaikas net gali pradėti gėdytis savo „netinkamo” jausmo ar pasijusti susipainiojęs tarp to, ką jaučia jis pats ir to, ką apie jo jausmą sako jo tėvai.

Pirmiausia, ką reikėtų daryti, kai matome vaiką nuskriaustą, susierzinusį ar patyrusį nesėkmę, tai įsiklausyti į jo jausmus. Tačiau kiek kitaip, nei mes, galbūt, esame įpratę klausytis. Tam reikėtų atsitraukti nuo savo darbų, nuo namų ruošos reikalų ir pabandyti suprasti, ką vaikas jaučia. Vaiko jausmą suprasti bus lengviau, jei pasakysite, ką būtent, jūsų manymu, vaikas jaučia ir leisite vaikui jus pataisyti, jei klystate. Toks klausymasis yra vadinamas atspindinčiuoju klausymu. Kuomet mes klausomės atspindėdami, reiškia, kad mes pokalbiu grąžiname vaikui tai ką jis mums pasakė ir kartu įvardijame vaiko jausmą. Pvz.:

-Tėti, sesė atėmė mano lėlę!

-Tu susierzinai, nes sesė paėmė tavo lėlę. Tu irgi norėjai su ja pažaisti.

-Nenoriu eiti į tą bjaurią mokyklą!

-Tu nebenori eiti į mokyklą. Atrodo esi labai nusiminęs.

Iš karto užbėgsiu už akių pasakydama, kad suprantu, jog pradžioje visa tai skamba labai dirbtinai, nenatūraliai ir atrodytų ką gi tas sakinio pakartojimas gali pakeisti, juk tai nieko neišsprendžia ir vaikas lieka su problema. Nieko ir nereikia spręsti. Klausydamiesi atspindinčiuoju būdu mes parodome vaikui, kad kalbėtis apie jausmus nėra blogai, kad mes suprantame ir priimame jo jausmą ir kad esame pasirengę kalbėtis apie problemas be kaltinimų ar priekaištavimų. Tyrimai rodo, kad atpažintas ir įvardintas jausmas greičiau praeina. Jis tarsi įgyja būdą greičiau „išsivėdinti”.

Kas yra svarbu klausantis vaiko jausmų?

Venkite klausytis vaiko gulėdami ant sofos, nusisukę veidu į priešingą pusę, viena akimi sekdami televizorių ar būdami užsiėmę bet kokia kita veikla. Savo kūno padėtimi jūs „pranešate” vaikui ar esate pasirengę jo klausytis. Vaikas turi suprasti, kad jūs jį girdite ir suprantate jo išgyvenimą.

Neklausinėkite. Pvz.: Duktė: Daugiau nebežaisiu su sese! Be abejo gali kilti noras paklausti: „Kas nutiko? Kodėl nebenori? Tai ką, jau susipykote? Kuomet mes klausinėjame, vaikui gali susidaryti įspūdis, kad mes tik norime išsiaiškinti faktus, kad galėtume surasti ir nubausti kaltuosius ar pateikti eilinį pamokslą apie gražius brolių ir seserų santykius ir visai nesidomime jo jausmu. Žinoma, klausdami mes galime užjausti ir suprasti vaiką, tačiau bėda yra tame, kad klausimai neatspindi užuojautos, o juk atverti širdį norisi tik žmogui, kuris užjaučia ir supranta. Kaip mamos atsakymas galėtų skambėti naudojant atspindintį klausymą?

Duktė: Daugiau nebežaisiu su sese!

Mama: Tu nebenori draugauti su sese. (Pakartojame ką išgirdome iš vaiko)

Duktė: Taip, nebenoriu!

Mama: Tu nusivylei, kad ji išėjo į kiemą ir nepakvietė tavęs kartu. (Taip įvardijame jausmą ir pasakome numanomą priežastį).

Vaikai, pajutę kad jų klausomasi, paprastai apie save pradeda pasakoti vis daugiau. Gali būti, kad per vieną tokį pokalbį išnarpliosite visą kamuolį įvairiausių nemalonių vaiko išgyvenimų ar jį kamuojančių problemų.

Gali nutikti ir tai, kad ne visuomet pavyks atspėti vaiko jausmą, tačiau nesijaudinkite, vaikas jus pataisys. Tokiu atveju, būtinai parodykite vaikui, kad išgirdote jo tikrąjį jausmą.

Vaikai, kaip ir mes, suaugusieji, kasdien patiria visą gamą įvairiausių emocijų, ir tėvų užduotis būtų padėti jas tinkamai išreikšti. Tad jei jūsų vaikas neteko augintinio, susipyko su draugu ar tiesiog atsikėlė neišsimiegojęs, nepulkite taisyti situacijos, nesakykite „nieko tokio…”. Jei jūsų paauglės dukros draugė nepakvietė į gimtadienį, ji turi pilną teisę būti liūdna. Leiskite vaikui būti niūriam, nusiminusiam ar supykusiam. Tiesiog parodykite, kad girdite ir matote jo jausmus. Pabūkite kartu su vaiku jo sunkiame jausme, taip vaikas išmoks suprasti, kad visi jausmai yra geri bei pradės pasitikėti tuo ką jaučia.

Sakysite, argi visai nebegalima vaikui duoti patarimo? Galima. Bet pirmiausia reikėtų išklausyti vaiko jausmus. Neskubėkite, išlaikykite pauzę, gal vaikas pirmai emocijai atslūgus norės pasipasakoti daugiau, tuomet ir galėsite išsakyti savo nuomonę ar duoti patarimą. Dažnai nutinka taip, kad išklausius vaiką naudojant atspindintį klausymą, jis pats labiau stengiasi ir atranda būdą įveikti savo problemą, tad neužbėkite tam už akių ir neatimkite iš vaiko galimybės būti savarankišku.

Tėvai, naudojantys šį metodą pasakoja, kad ilgainiui šeimoje vaikai taip pat pradeda klausytis atspindėdami. Nuostabus dalykas yra tas, kad visi šeimos nariai tampa jautresni vieni kitų poreikiams, lengviau pergyvena neigiamas emocijas. Nenusiminkite jei pajusite, kad ir vėl apipylėte vaiką klausimais ar paskubėjote su patarimais ir problemos sprendimu. Jau vien tai, kad tai pastebite yra didžiulis žingsnis į priekį. Duokite sau laiko šiam įgūdžiui lavinti, o kuomet pasiseks – tiesiog tuo pasidžiaukite.