Keturi netinkamo elgesio tikslai suaugusiųjų konfliktuose


Gabija Jurgelytė

Individualiosios psichologijos konsultantė ir dėstytoja

Individualioji psichologija problemų keliantį vaikų elgesį stengiasi suprasti ir padėti jį spręsti per netinkamų tikslų pažinimą bei koregavimą (nuoroda į ankstesnį straipsnį). Tačiau būna, jog ir suaugę mes atsiduriame tokiose situacijose, kai sukyla mūsų vaikiškos patirtys, išmokti elgesio modeliai bei reagavimo būdai.

Šios provokuojančios situacijos, pažeidžia tai, ką laikome savo ribomis, ir dažniausiai jaučiasi lyg aplinka būtų pareikalavusi iš mūsų kažko, ko nenorime/negalime duoti arba –  neduodanti, to, ko tikimės, jaučiamės verti gauti. Čia dažniausiai kyla konfliktas. Abi šios pozicijos yra teisėtos, gali būti puikiausiai argumentuotos ir pateisintos, tačiau dėl to nė kiek ne lengviau sprendžiamos. Iš esmės bet kurioje konfliktinėje situacijoje galima arba jaustis teisiam ir ventiliuoti emocijas arba spręsti susidariusią situaciją. Kaip bebūtų apmaudu, išspręsti problemą pasidavus emocijom ir apimtam teisumo jausmo, neįmanoma. Tai buvo blogoji naujiena, o geroji yra ta, jog užtenka vienos pusės apsisprendimo nesivelti į konfliktą, vieno pasiryžusio prisiimti suaugusiojo atsakomybę,  ir konflikto nebebus. Kuo čia gali padėti individualiosios psichologijos požiūris?

Jeigu žiūrėti į konfliktinę situaciją, kaip į tokią, kurioje kitas žmogus elgiasi lyg vaikas (kitas, nes Jūs jau apsisprendėte būti suaugusiu)  savo netinkamu elgesiu siekiantis tam tikrų tikslų, būtina šiuos tikslus atpažinti ir jų netenkinti. Tokiu būdu parodant, kad viena ar kita elgsena yra paprasčiausiai neefektyvi. Šis atpažinimas dažniausiai vyksta pažvelgus į save, į tuos jausmus, kuriuos sukelia konfliktinė situacija.

Pirmasis netinkamo vaikų elgesio tikslas – tai dėmesys. Galite įtarti, jog kitas žmogus trokšta Jūsų dėmesio, jeigu apima susierzinimas. Pavaldiniai gali to siekti vėlavimu, už kurį išsamiai atsiprašo, kolegos – nuolatiniu patarimo prašymu. Dirbant ugdymo ar mokymo įstaigose – dažni tėvų skambučiai, klausinėjant apie vaiko pasiekimus, sunkumus. Tokia situacija gali kurį laiką džiuginti, nes jaučiatės tarsi saulė, kurios spinduliuose visi nori pasimaudyti, tačiau būna, jog atsibosta šildyti bei šviesti, nes kiek beduotumėt, vis tiek ne gana. Negana todėl, kad kaip ir vaikai pertraukiantys mamą kas antrame sakinyje, taip ir suaugusieji, siekdami dėmesio, niekada juo nepasitenkina. Todėl, kad reikia jiems visai ne dėmesio, o priklausymo jausmo, bendrumo patyrimo.

Antrasis netinkamo vaiko elgesio tikslas jau kur kas agresyvesnis, tuo pačiu, dažniau pastebimas kaip suaugusiųjų konflikto dalis – tai jėgos siekimas. Kaip ir visi kiti tikslai, šis siekis gali įgyti įvairiausias formas – nuo tiesaus abejojimo jūsų sprendimu iki manipuliuojančio aukos pozicijos prisėmimo paverčiant jus agresoriumi ten, kur visai nesinori. Vienaip ar kitaip šis žmogus sukels jums pyktį. Jūs jausitės, kad abejojama jūsų kompetencija, norima pasirodyti didesniu, pranašesniu, geriau žinančiu. Susiduriant su vaikų tėvais – tai gali būti patarimai mokytojui kaip dėstyti savo dalyką ar išsamūs paaiškinimai, kokios priežiūros reikia ikimokyklinukui. Už šio elgesio paprastai slypi kompetencijos jausmo trūkumas, tikėjimo savo sugebėjimais, galimybėmis save realizuoti. Tada bandoma sumenkinti kitų, aplinkinių kompetenciją, nuvertinti jų saviraišką. Mūsų konkurencingoje verslo aplinkoje toks elgesys gali būti traktuojamas, kaip įprasta praktika, tačiau iš esmės tai tėra lenktyniavimas, kuriame svarbiausia pralenkti kitus, o ne pasiekti kažkokius realius veiklos rezultatus. Kaip ir pirmuoju atveju, šioje situacijoje svarbiausia atpažinti savo jausmus, nepasiduoti kylančiam pykčiui ir nepulti kontratakuoti. Neįsivelti į jėgos žaidimus šiuo atveju yra pats stipriausias ėjimas.

Trečioji situacija sukelia jausmą, kad kitas žmogus jau ne šiaip su jumis varžosi, o tiesiog nori sunaikinti. Jo žodžiai ar veiksmai kelia tikrų tikriausią skausmą, lyg būtų užkliudytos jautriausios sielos stygos. Čia galite pradėti save kaltinti, kad per daug skausmingai reaguojate. Taip nėra – mes esame socialios būtybės ir jeigu kitas žmogus į mus nukreipia iš savo vaikystės atsineštą keršto siekį, nieko nuostabaus, kad mums kyla gilus menkavertiškumo patyrimas ir noras atsirevanšuoti. Tačiau kaip jau ir minėjau, mes galime arba duoti kelią emocijoms arba spręsti problemas. Mūsų nepavyks pažeminti, jeigu nesutiksime pajausti pažeminimo ir neįskaudins, jeigu neįsiskaudinsim. Nepasiduodami kylantiems menkavertiškumo jausmams, mes atimame iš aplinkinių bet kokią galią mus įveikti ir apsaugome save  nuo bereikalingų kovų.

Labiausiai nusivylę, nieko nepasiekę ankstesnėmis priemonėmis vaikai pasiduoda bejėgiškumui ir apatijai. Kartais taip elgiasi ir suaugusieji kai kuriomis aplinkybėmis visai ignoruodami savo atsakomybę, sugebėjimus, išgales. Tarsi tėvai, kurie įstumia vaiką pas psichologą į kabinetą ir išbėga savo reikalais, tarsi kolegos dėl savo nesėkmių kaltinantys visus aplinkui. Tas pabėgimas nebūtinai fizinis, jis dažnai būna psichologinis jausmas, kad žmogus lyg smėlis, ką tik išbėgo pro pirštus. Šalia tokio žmogaus mes patys pasijaučiame bejėgiai. Už šio bejėgiškumo jausmo dažniausiai slypi didelė baimė gyventi ir klysti, kuri gyja tik su padrąsinimu būti netobulu.

Netinkami vaikų elgesio tikslai suaugusių elgesyje mums gali būti lyg užuominos, padedančios susiorientuoti emociškai sunkiose situacijose, ir pasistengti užaugti.  Vadovaujantis kylančiomis emocijomis svarbu atsiminti, kad ir mūs pačių jausmai gali būti susiję ne tik su pačia situacija, bet ir su daugybe kitų aplinkybių. Pažinti kitą galime tik susipažinę su savimi.


Daugiau apie jausmų atpažinimą ir konfliktų sprendimus dėstoma įvairiose Individualios psichologijos instituto programose (www.ipi.lt).

Šiuo metu kaip tik renkama nauja Tėvų konsultavimo programos įvairiems specialistams grupė, daugiau informacijos: http://www.ipi.lt/studentams/tevu-konsultavimo-programa-ivairiems-specialistams/