Tikslas – langas į ateitį. Individualiosios psichologijos perspektyva.


Vienas svarbiausių bruožų, išskiriančių žmogų iš kitų Žemėje gyvenančių būtybių, yra gebėjimas suvokti laiką. Jo dėka žmogus patenka į keistą situaciją: savo kūnu, t. y. fiziškai, yra apribotas erdvėje ir laike, tačiau psichika, arba lietuviškai tariant – menta, t. y. savo dvasia, sąmone, protu (LKŽ VIII, 17), geba jį peržengti. Puikiai žinome, jog gebame prisiminti praeitį, atgaivinti ją taip, tarsi ji egzistuotų čia ir dabar (o subjektyviai ji realiai ir egzistuotų), galime iš jos mokytis, suprasti save, daryti išvadas apie kitus bei pasaulį. Tačiau žmogus yra pajėgus ne vien grįžti laiku, bet ir judėti juo pirmyn – numatyti ateitį. Maža to, jis gali matyti aibę skirtingų ateičių. Tai yra nuostabus žmogų išlaisvinantis, pakylėjantis, įkvepiantis, praturtinantis, auginantis ir bauginantis sugebėjimas.

            Alfredo Adlerio individualiosios psichologijos teorijoje tiek ateitis, tiek praeitis užima svarbią vietą, bandant suprasti, kas yra žmogus ir kaip jis funkcionuoja. Pamėginkime trumpam žvilgtelėti į tai, kaip šis psichologas supranta, kaip mes bandome numatyti ateitį, kas yra tikslas, gyvenimo tikslingumas ir judėjimas pirmyn. Mąstysime apie tikslą ne vien Adlerio teiginiais, bet ir ontologiškai – kaip apie vieną pamatinių žmogaus buvimo bruožų. Taip įžengsime į teritoriją, esančią tarp psichologijos ir filosofijos, tačiau nenutolsime nuo individualiosios psichologijos, nes šiais takais kadaise ėjo ir pats jos pradininkas.

            Adlerio idėjų ištakos – Hans Vaihinger filosofijoje, kuris teigia, jog psichika nėra vien tik reaguojanti į aplinką (ar instinktus), bet taip pat ir konstruktyvi, kurianti. Mes ne tik mechaniškai priimame informaciją iš aplinkos, tačiau ją ir asimiliuojame, t. y. perdirbame pagal savo ankstesniąją patirtį, turimus įsitikinimus ir pasidarytas išvadas apie pasaulį, kitus bei save pačius. Vienas reikšmingiausių psichikos kūrinių – fikcijos. Tai yra mentalinės struktūros, neturinčios arba nebūtinai turinčios objektyvų, faktais paremtą pagrindą, primenančios tai, ką nūdien vadiname nuostatomis. Fikcija turi dvi puses: neigiamą, kuri reiškia, jog tai yra tikrovės neatitinkanti konstrukcija; ir teigiamą – ji turi didelę praktinę vertę, yra naudinga, siekiant tam tikrų tikslų ir veikiant pasaulyje. Pavyzdžiui, mintis, kad „visi žmonės yra lygūs“ arba mūsų Konstitucijos dvidešimtojo straipsnio postulatas „žmogaus laisvė neliečiama“ – abu teiginiai yra fikcijos, idealai, nebūtinai atitinkantys tikrovę, tačiau padedantys funkcionuoti sociume. Fikciją galima palyginti su darbine hipoteze, tačiau skirtumas yra tas, jog pirmoji nesiekia patvirtinimo arba atmetimo realybėje.

            Čia pat gali kilti klausimas – ar fikcija yra klaidinga? Ir taip, ir ne. Įsivaizduokime pirmąjį fikcijos pavyzdį „visi žmonės yra…“ užbaigiant kitu žodžiu, kad ir: savanaudžiai, vartotojai, robotai, troliai, gyvuliai, vagys, dievai, velniai ir t.t. Dabar įsivaizduokime žmogų, kuris tvirtai taria vieną iš šių variantų – kokį įspūdį jis mums daro? Kaip jis turėtų veikti pasaulyje? Kaip jis mato ir vertina kitus žmones? Be abejo, laikymasis kurio nors iš minėtųjų variantų sąlygos atitinkamas nuostatas bei elgesį, pavyzdžiui: fikcija „visi žmonės yra vagys“, tikėtina, lems įtarų požiūrį į kitus, nepasitikėjimą, perdėtą savisaugą ar net savo paties netinkamų veiksmų pateisinimą. Šis įsitikinimas nebūtinai turi atitikti tikrovę, tačiau jis formuoja individo reakciją į ją. Galima daryti išvadą, jog fikcija yra subjektyvi ir lemianti žmogaus elgesį. Žvelgiant psichologiškai, kuo labiau ji nutolusi nuo tikrovės, kuo labiau ją skaldanti (pvz., į naudingą ir nuostolingą), tuo labiau ji yra neurotiška (ar net psichotiška), t. y. klaidinga.

            Vis dėlto – fikcija yra tiesa ar melas? Atsakymas priklauso nuo to, kaip gyveni ir kaip elgiesi. Jeigu gyveni taip, tarsi teiginys „visi žmonės yra lygūs“ būtų tikras, tuomet tai yra tiesa ir ta tiesa tave formuoja. Jeigu savo veiksmais įkūniji priešingą mintį, vadinasi tai yra melas. Anot Vaihingerio, riba tarp tiesos ir melo yra tokia pat nežymi, kaip tarp šilumos ir šalčio. Filosofas tvirtina, jog fikcija nėra klaida; o jeigu ir klaida, tai ji yra labiau tyčinė, naudingesnė, praktiškesnė, vaisingesnė klaida. Iš esmės tai reiškia: elgiuosi taip, tarsi tai būtų tiesa. „Tarsi“ pasaulis yra tapsmo pasaulis, kuriame nuolat įkurdinama, įgyvendinama prasmė.

            Adlerio teleologijos samprata stipriai pagrįsta tokiu fiktyvumo supratimu, kokį iškelia Vaihingeris: fiktyvus tikslas yra subjektyvus, determinuojantis, nesąmoningas, tačiau jis yra būtinas tam, kad žmogus galėtų išbūti akivaizdoje su beribe ateities galimybių jūra ir pajudėtų į priekį. Paties autoriaus žodžiais: „Žmogus nežinotų, ką su savimi daryti, jeigu jis nebūtų orientuotas į kokį nors tikslą. Mes negalėtumėme galvoti, jausti, norėti ar elgtis, neturėdami nuovokos apie tikslą. Visi pasaulio priežastingumai gyvam organizmui negali padėti nugalėti chaoso, slypinčio ateityje, ir beplaniškumo, kurių aukomis mes būtumėme <…> Žmogaus menta [mind], remdamasi nerealiomis prielaidomis, t. y. fikcijomis, pasižymi nuolatiniu akstinu sutverti į nekintamas formas, tai, kas yra chaotiška, nuolatinėje tėkmėje, kas yra nesuvokiama. Tarnaudamas šiam akstinui, vaikas ganėtinai apibendrintai naudojasi schema, siekdamas veikti ir surasti savo kelią. <…> Žmogaus psichė yra kupina nuolatinių bandymų nerealią, abstrakčią schemą įvesti į realų gyvenimą.“ Galima tarti taip: žmogus, susidūręs akistatoje su jos ekscelencija Nežinomybe, visaip kaip nedžentelmeniškai elgiasi, bandydamas ją įsprausti į ankštą suvokimo rūbą, kurį tuo metu turi ir gali pasinaudoti. Tas rūbas ir yra tai, kuo žmogus apsirengia, judėdamas gyvenimu; tai, kas apskritai jį įgalina judėti; tai, kas įgalina kūrybą.

Adleris žengia žingsnį toliau ir remiasi fiksuota orientacijos linija, t. y. teigia pastovios įsitikinimų sistemos egzistavimą, kuri žmogų gelbsti ieškant tako gūdžiame ir chaotiškame gyvenimo miške. Kam to reikia? Kad žmogus žinotų, kur judėti, nes nežinodamas, kur eina, niekada nepateks ten, kur norėtų. Adleris teigia, jog esama nuoseklumo žmogaus judėjime (elgesyje, mąstyme, emociniame reagavime), kurį lemia iš pradžių individo susikurtas tikslas, vėliau imantis formuoti ir paties žmogaus charakterį. Kaip augalas kreipia savo stiebą, tiesia šakas ir lapus į šviesą, taip ir žmogus tamsiuose ateities ir nežinomybės tankumynuose linksta į tikslą. Priklausomai nuo to, kurioje pusėje šviesa, kokie yra kaimynai ir varžovai į šviesą, žmogus suteikia savo asmenybei formą, charakterį, tampa judėjimu, tapsmu, kūrėju ir kūriniu.

            Adleris pastebi, jog tikslo išsikėlimas įvyksta vidinių ribotumų ir išorinių reikalavimų mūšio lauke, kaip žmogaus bandymo prisitaikyti pasekmė. Dar ankstyvoje vaikystėje, t. y. pirminėje menkavertiškumo būsenoje ir pirmųjų iššūkių (tėvų ar artimiausios aplinkos reikalavimų) fone, išsikeliamas tikslas, kuris apjungia individo mąstymą, emocinį reagavimą bei elgesį. Nors ir Adleris teigia, kad egzistuoja vienas, visaapimantis tikslas, jo sukūrimas nėra vienkartinis įvykis, nes žmogus tikslus kelia nuolat. Šioje vietoje galima kalbėti apie tikslų hierarchiją, kurios viršuje yra vienas galutinis neįsisąmoninamas tikslas, o jos apačioje – daugybė paskirų, pavaldžių aukštesniesiems, tikslų. Tai tarsi iš aiškiai matomo ir apčiuopiamo žvyro išnyranti piramidė, kurios akmenys aukštyn kylant tampa vis didesni, tvirtesni, pastovesni, labiau visa apimantys ir vis mažiau matomi, nes panyra į pasąmonės debesis, tampa vis mažiau pažinūs.

            Iš to galima daryti išvadą, jog tikslui ir visai žmogaus psichikai būdingas nuolatinis judėjimas iš minuso į pliusą, t. y. iš kažko, kas yra žemiau, prasčiau, menkiau, mažiau, į kažką, kas yra aukščiau, geriau, tobuliau, daugiau, dieviškiau. Ir tai nėra tiesiog „tam tikra proto kategorija, konstruktas; maža to, tai yra fundamentalus mūsų gyvenimo faktas“, kaip pasakytų pats Adleris. Šis procesas prasideda jau ankstyvoje vaikystėje, kai vaikuose atsiranda gebėjimas numatyti savo ir kitų veiksmų pasekmes, įgalinantis elgtis ir judėti kryptingai, ir trunka visą gyvenimą. Tikslas padaro žmogų nuoseklų ir suteikia orientyrus tam, kas yra sėkmė, o kas yra pralaimėjimas. Jis taip pat tarnauja kaip savęs idealas, suteikiantis kryptį dėmesiui, susidomėjimui, interesams, planavimui ir visoms tendencijoms, nukreiptoms į ateitį, tačiau tuo pat metu ir uždedantis ribas tam, ką žmogus suvokia ir ko nepajėgia suvokti. Kaip teigia Adleris: „Mes nesame apdovanoti absoliučios tiesos supratimu ir dėl to esame priversti kurti sau teorijas apie ateitį ir apie savo veiksmų pasekmes“. Kiekvieno žmogaus veiksmo pasekmės – tai teigiamos arba neigiamos emocijos, kurios taip pat paklūsta turimai tikslų piramidei ir informuoja apie tai, ar šįkart pavyko pajudėti ta kryptimi, kuria buvo siekiama, ar priešingai.

Dera prisiminti vieną svarbiausių žmogiškosios būties aspektų: žmogus yra sociali būtybė, galinti gyventi tik su kitais žmonėmis. Tuo remdamasis Adleris konstatuoja, jog sveikumo požymis yra lankstūs ir bendruomeniški tikslai, o asmeniški, t. y. orientuoti į asmeninį pranašumą, ir rigidiški tikslai žymi neurotiškumą. Kitaip tariant, tai, ko sieki, turi būti naudinga ir gera ne tik tau, bet ir esančiam šalia tavęs. Dar geriau – jeigu tai bus naudinga ne tik šiandien, bet ir rytoj, šią savaitę, kitą mėnesį, visus metus ar net visą gyvenimą. Kuo arčiau tikslas priartėja prie bendražmogiškosios patirties ir amžinybės, tuo daugiau judėjimas jo link suteikia gyvenimui prasmės ir pilnatvės.

            Taigi tikslas yra tai, kas užgimsta tarp vidaus ir išorės; tarp dabarties ir ateities; tarp to, kas egzistuoja, ir to, kas dar-ne-egzistuoja; tarp to, kas esi, ir to, kuriuo tampi. Jis yra pagrindinė motyvacija, esminis variklis, įgalinantis žmogų nuolatos save transcenduoti, būti nuolatiniame tapsme, judėjime. Tai kelrodė žvaigždė, kuri veda žmogų per visą gyvenimą ir suteikia kryptį bei prasmę. Kalbant apie psichologinį pažinimą šių idėjų fone, galima visai pagrįstai teigti, kad tikslo supratimas yra ir žmogaus supratimo tikslas.

 

Autorius: Gediminas Tumėnas / ipi.lt

 

Citatos paimtos iš Adlerio raštų rinkinio: Ansbacher, H. L., & Ansbacher, R. R. (1956). The individual psychology of Alfred Adler; a systematic presentation in selections from his writings.