Kiekvieną kartą
Tai atrandu iš naujo
Lyg pirmą kartą
Kokia skani
Šilta arbata
Skanus medus
Atrask savy jėgų
Palikt paslaptyje tai,
Kas dingsta tik atradus…
Suvokimas kas
Esi ir kur eini ves
Į dvasingumą
Meška ateina
Iš šalčio medžių miesto
Ir pasilieka
Naktis, tyla ir
Paukščių takas danguje
Dūmelis rūksta
Bendrumo jausmas
Įspindusi saulė pro stiklą
Virgis jau miega
Širdis sušalo,
Aplankyk gi ją greičiau
Užkurk židinį
Deimantais snaigių
Kyla aukštyn už lango
Mansarda. Žiūriu
Mansarda lange
Deimantai snaigių blyksi
Žiūriu su tavimi
Kaleidoskopas
Mėnulio pilnatis ten
Pramintas takas
Židiny mirtis
Praeinantį sušildo
Girgždantis sniegas
Šviesa tolumoj
Ir viduj, ir Visatoj
Esu su Tavim
Dvasingumas man –
Tobulybės santykis su harmonija.
Pakilti aukščiau kasdienybės dulkių
Eiti link Dievo
Rūpintis kitais
Aukščiausia dvasingumo forma Žemėje.
Dvasingumas čia
Plevendamas mumyse
Sukuria šviesą
Esu čia tam, kad
Išlikčiau amžinybėj
Baltuoju vilku
Žiūrėdama į
Žvaigždėtą gelmę matau
Kylant žibintus
Žvaigždėta naktis
Plevena laužo liepsna
Nurimsta dvasia
Aš tikrai buvau
Kiekviename žodyje
Aš dvasingume