Dar niekada žmogus nebuvo toks vienišas…
Alfredo Adlerio, vieno iš žinomiausių psichologų, padėjusių psichologijai išlikti suprantama paprastam žmogui, gyvenimas prasidėjo permainingais – ne mažiau negu prieštaringais – laikais. 1869 metais Britanijoje paskutinį kartą viešai atlikta mirties bausmė pakariant Šiaurės airį sprogdintoją Mikaelį Baretą. 1870 m. Alfredas Maršalas pirmą kartą pavartojo žodį „ekonomika”, 1871-aisiais Heinrichas Šlimanas pradėjo kasinėti Troją. Žmogus siekia savito tikslo. Įveikdamas savo trūkumus jis panaudoja juos kaip priemonę gyvenimo užduočiai įvykdyti. Taip glaustai apibendrinamas 1870-aisiais Vienos mieste gimusio Alfredo Adlerio sielotyros požiūris.
19-ojo amžiaus pabaigos Viena – tai viena didžiausių Vidurio Europos metropolijų, turėjusi per 700 tūkstančių gyventojų (Budapeštas – 370 tūkst., Praha – apie 300 tūkst.). Jau pirmaisiais mūsų eros dešimtmečiais, romėnams užkariavus Europą, Viena tapo jų atsparos tašku kovoje su šiaurinėmis germanų gentimis. Viduramžiais Vienoje įsikūrė Banenbergų, vėliau – Habsburgų dinastija. Prie Vaterlo nugalėjus Napoleoną Bonapartą, Vienoje buvo nustatytos naujos Europos valstybių sienos. Dabartinė Viena – nedidelės Europos valstybės Austrijos, kadaise buvusios rytine Romos imperijos sritimi, sostinė, turinti daugiau kaip 1,5 mln. gyventojų.
„Dar niekada žmogus negyveno taip izoliuotai, kaip šiandien” [1], kalbėjo viešose paskaitose Vienos Liaudies namuose (Volksheim in Wien) amžių sandūroje Alfredas Adleris. Būsimasis žmogaus pažinimo mokytojas gimė 1870 metų vasario mėn. 7 d. Vienos priemiestyje, žydo grūdų pirklio šeimoje. Alfredas buvo trečiasis vaikas ir antras sūnus. Dėl išsivysčiusio rachito berniukas tik būdamas ketverių galėjo pradėti vaikščioti, penkerių sirgo smarkiu plaučių uždegimu. Biografų manymu, Alfredas būtent tuomet nusprendęs tapti gydytoju.
1895 m. Alfredas įgijo medicinos mokslų laipsnį Vienos universitete. Studijų metais jis sutiko Raisą Epštein, kurią vedė 1897 m. ir su kuria susilaukė ketverių vaikų. Savo karjerą medicinoje Alfredas Adleris pradėjo būdamas oftalmologu, tačiau netrukus ėmėsi bendrosios praktikos gydytojo darbo ir įsteigė savo gydytojo kabinetą Vienos dalyje, priskiriamoje „žemutinei klasei”, netoliese pramogų parko ir cirko – Praterio. 1907 m. jis pakviečiamas dalyvauti išklausomosios terapijos, kuri buvo pavadinta psichoanalize, pradininko Zigmundo Froido diskusijų ratelyje. Adlerio pažintis su Froidu prasidėjo 1902 metais, Adleriui užsistojus Froido knygą apie sapnus, iš kurios ėmė šaipytis tuometinė spauda. Adlerio pastebėjimai apie siekį fizinį netobulumą kompensuoti gyvenimiškais pasiekimais neprieštaravo Froido psichoanalizės, grindžiamos instinktais, požiūriui. Tačiau siūlydamas Froido išryškinamą lytinį gyvybės pratęsimo, arba tiesiog gyvenimo pradą psichologijoje taikyti ne tiek tiesmukiškai – t.y. mažiau ribotai – Adleris paskatino psichologijos mokyklų takoskyrą. 1911 metais Alfredas Adleris su savo pasekėjais įsteigia Laisvosios psichoanalizės draugiją, kuri ateinančiais metais pervadinama Individualiosios psichologijos draugija.
Antroji mokykla – prieš apgaulę
Pirmaisiais pastarojo šimtmečio dešimtmečiais vakarietiškųjų psichologinių tyrinėjimų raidą lėmė polemika gydytojų kabinetuose ir universitetų salėse. Artėjant amžiaus viduriui, gi, psichologijos mokslą Europoje formavo konkurencija tarp gyvenimo ir mirties. Pirmąją Vienos psichoterapijos mokykla vadinamas Zigmundo Froido pradėtas psichoanalizės judėjimas tik atkreipė dėmesį į tai, kad žmogus – ne vien fizinė būtis. Antrąja laikomos Vienos psichoterapijos mokyklos – individualiosios psichologijos – atstovai ėmėsi nagrinėti žmogų kaip atskirą visuminę būtį – individą. Trečiosios Vienos psichoterapijos mokyklos steigėjas Viktoras Franklis (1905-1997) brendo Oświęcime, kur gimė naujoji psichologijos kryptis, grindžiama žmogiškosios būties prasme.
„Žmogaus pažinimas turi dar vieną, socialinį aspektą, kuris irgi labai svarbus. Neabejotina, kad žmonės daug geriau sugyventų, labiau suartėtų, jeigu geriau suprastų vieni kitus. Juk tokiu atveju jie negalėtų vienas kito apgauti. Apgaulės tikimybė – tai didžiulė grėsmė visuomenei. Šią grėsmę irgi turime atskleisti kolegoms, kuriuos išlydime į gyvenimą. Jie turi gebėti gyvenime atpažinti visa, kas nesąmoninga, kiekvieną nutylėjimą, apsimetimą, kaukę, klastą ir vylių, kad atkreiptų dėmesį tų, kuriems tai skirta, ir pagelbėtų jiems. Čia mums padės tik sąmoningai pasitelkiamas žmogaus pažinimas” [3], pasakojo A. Adleris apie savo profesijos paskirtį šimtams susirinkusiųjų į viešas paskaitas Vienos Liaudies namuose.
Terminas „individualioji psichologija” pasirinktas kaip geriausiai išreiškiąs naująją psichologijos sampratą – asmens psichologiją, vaizduojančią žmogų kaip atskirą nedalomą individą, tai yra – žmogų – vienovę. Adlerio manymu, jokios gyvenimo apraiškos negalima nagrinėti atskiriant – viskas turi būti suvokiama kaip dalis asmenybės visumos. „Pavienių psichikos gyvenimo reiškinių anaiptol negalima laikyti nepriklausomomis atskirybėmis, juos suprasti įmanoma tik pripažinus, kad visi jie sudaro neišardomą visumą” [3]. Visoms žmogiškosioms būtybėms būdingas nepilnatvės jausmas, atsispindintis visuose jų veiksmuose. Tai yra visų žmogaus pastangų šaltinis. Visa žmogiškoji pažanga – tai siekis ištrūkti į pilnatvę. Pasak individualiosios psichologijos, žmogiškoji būtis nėra atskirta nuo pasaulio. Tik per savo atsaką į aplinką individas atskleidžia save. Trijų didžiųjų gyvenimo uždavinių sprendimas suteikia galimybę aiškiausiai suprasti individą. Bendrystės siekis, veikla ir meilė bei santuoka – tai trys didieji uždaviniai, kuriuos sprendžiame mes visi siekdami savo gyvenimo tikslo.
Alfredą Adlerį labiau domino žmogus, negu liga: „Tirdami ligonius netrukome įsitikinti, kad visa, kas būdinga jų psichikos anomalijų ir komplikacijų struktūrai, iš esmės nėra svetima ir vadinamajam normaliam žmogui. Tik ligos atveju tie patys elementai ir prielaidos aiškesni, ryškesni ir lengviau atpažįstami. Jei turime tai omeny, galime mokytis iš ligos atvejų, lygindami su normaliu psichikos gyvenimu, kaupti patirtį ir tapti vis akylesni normaliomis aplinkybėmis” [3]. Paprasti būdo bruožai, būtini asmenybės darnai, veikiant aplinkai ar nesugebėjimui pasipriešinti aplinkos poveikiui, gali virsti neperžengiamomis kliūtimis mūsų protui ar jausmams, bei sukelti asmenybės sutrikimus.
Negalime padėti izoliuodami
Pirmojo pasaulinio karo metais Alfredas Adleris dirbo Austrijos karinių pajėgų gydytoju. Pokario metais Adleris rūpinosi psichologine pagalba vaikams mokylose, dažnai skaitė paskaitas Europos kraštuose ir Jungtinėse Amerikos valstijose, 1927 m. tapo vizituojančiuoju profesoriumi Kolumbijos universitete. Pirmąją vaikų pagalbos tarnybą Vienos mokyklų tinkle Adleris įsteigė 1921 metais. Netrukus tokių Adlerio įsteigtų ir prižiūrimų tarnybų mieste jau buvo per 30. Alfredas Adleris yra laikomas šeimos terapijos pradininku. Šeimos terapijos konsultacijas jis dažnai vesdavo mokyklų auditorijose, stebint mokytojams, psichikos sveikatos darbuotojams, vaiko tėvams. Šį pagalbos būdą Adleris grindė pasaulėžiūra, teigiančia, jog elgesys vaiko atžvilgiu privalo būti atviras, vaikui negalime padėti izoliuodami jį. Po pirmojo pasaulinio karo, žlugus bene tūkstantmetį tvėrusiai Habsburgų valdžiai, Vidurio ir Vakarų Europoje pilte pasipylė socialistų, demokratų ir menininkų judėjimai. Zigmundas Froidas, Vilhelmas Reichas, Erikas Eriksonas, Karen Horney, Erichas Fromas, Helena Doič ir kiti psichoanalitikai pasišovė skatinti socialinę kaitą ir numatė psichoanalizei naują vaidmenį – iššaukti politinių ir socialinių tradicijų kaitą. 1920-1938 metais dešimtyje skirtingų miestų įsteigti poliklinikos tipo psichologinės pagalbos centrai, teikiantys psichinę pagalbą – Berlyno poliklinika, Vienos ambulatorija, Adlerio vaikų pagalbos tarnybos Austrijos mokyklose. Šiose tarnybose pagalba buvo teikiama be atlygio.
Adlerio terapinė metodika grindžiama bendravimo vaikiškame amžiuje skatinimu, lepinimo ir niekinimo vengimu. Suaugusiųjų terapija remiasi kaltės principo, terapeuto autoriteto atsisakymu, pasipriešinimo mažinimu skatinant elgesio sąmoningumą ir neskatinant prieštaros. Adleris savo terapijoje naudojo jumorą, pavyzdžius iš praeities, paradoksiškus palyginimus. Kritikų manymu, Adlerio populiarumą lemia optimizmas ir suprantamumas. „Pažinus žmogaus psichiką savaime randasi pareiga, uždavinys, kurį trumpai galime nusakyti taip: reikia sugriauti žmogaus elgsenos šabloną, jei jis pasirodo esąs netinkamas gyvenimui, panaikinti klaidingą perspektyvą, verčiančią jį blaškytis, ir pasiūlyti kitą palankesnę bendrabūviui ir egzistencijos laimei, – pasiūlyti mąstymo ekonomiją arba, kukliau kalbant, naują, bendrystės jausmu grindžiamą šabloną [3]”.
Ar paprasta žinoti, kad esi?
Alfredas Adleris teigė, jog žmogiškasis gyvenimas turi prasmę. Asmuo nėra instinktų ir potraukių raizginys, asmuo nėra paveldėjimo ir aplinkos produktas. Pasak Adlerio, asmuo visuomet yra laisvas apsispręsti ir panaudoti savo kūrybinę galią visų savo miegančių galimybių išvystymui. Dar 1907 metais Aflredas Adleris savo knygoje apie organų nevisavertiškumą ir siekį jį kompensuoti psichiškai rašė, kad protas gali „jausti” kūno organų nevisavertiškumą. Vėlesniuose darbuose jis pabrėžė kūno ir sielos vienovę, psichikos streso poveikį kūnui ir atvirkščiai. Taip atsirado pirmosios to, ką šiandien vadiname psichosomatika, užuomazgos. „Neabejotina, kad ir priežastingumas pakinta, ir išgyvenimų poveikis visiškai kitoks, kai nubunda dar viena jėga, dar vienas motyvas – savęs pažinimas, kai žmogus aiškiau suvokia, kas ir kodėl su juo vyksta. Žmogus tapo kitas ir veikiausiai niekada negalės šito išsižadėti” [3].
Viena iš pagrindinių sąvokų individo psichologijoje – gyvenimo stilius. Pasak Adlerio sekėjų, gyvenimo stilius veikia visas gyvybės apraiškas, dėl to kiekvienas asmuo visuomet skamba savita gyvenimo melodija. Žinoma, melodijoje gali būti variacijų, mažorines gaidas gali pakeisti minorinės, tačiau žinovas visuomet atpažins pirminį motyvą. Žmogaus gyvenimo braižas, kaip melodijos dermė, yra neskaidoma visuma. Dažnai sakoma, esą žmogus gyvenąs dvigubą gyvenimą. Individualioji psichologija atmeta šią hipotezę. Individo psichologijos šalininkai tvirtina, kad tik tuomet suvokiame asmenį, kai už menamo dualumo įžvelgiame vieningą šio asmens gyvenimo stilių.
Kaip ir visi laikmetį pralenkusieji žmonės, Adleris buvo puolamas. Buvo ginčijama, jog psichologija, be jokių testų ir analizės pripažįstanti asmens ypatingumą, yra paviršutiniška. Smarkus prieštaravimas kilo Adleriui atmetus nuo seno puoselėtą mintį, jog paveldėjimas yra svarbiausias charakterio formavimosi veiksnys. Vėliau moksliniai tyrimai patvirtino, kad atskirai, skirtingomis sąlygomis augantys dvyniai gali vystytis visiškai skirtingai. Nesaugumo baimės genama mūsų psichika nuolatos kuria menamą saugumą suteikiančius mentalinius darinius, kurių vergovei taip lengvabūdiškai atsiduodame. Žinoti, kad esi stipresnis, taip pat paprasta, kaip žinoti, kad esi silpnesnis. Tačiau ar paprasta žinoti, kad esi? Viščiukas A kirto viščiukui B. Viščiukas A stipresnis. Viščiukas B kirto viščiukui C – viščiukas B stipresnis už viščiuką C. Tačiau viščiukas C nežinojo, kad viščiukas A stipriausias ir iškrėtė pokštą… Alfredo Adlerio individo psichologija – tarsi šis laisvas paukštis, kuris nežino, kas stipriausias.
Vietoje nekrologo
Amžininkai mena, kad Adleris dažną pacientą gydydavo tiesiog šnekučiuojantis pasivaikščiojimo metu. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Alfredas Adleris buvo pelnęs įvariapusišką garbę. „Vienos miestas jo mokslinių pasiekimų pripažinimą paliudijo aukščiausiąja garbe, kokia tik gali būti suteikta šio miesto sūnums”, rašo savo knygoje Hertha Orgler. Savo garbės nariu Alfredą Adlerį paskelbė Ženevos Psichologinio ugdymo draugija, Leningrado psichologijos draugija, vice prezidentu paskyrė Londono nusikalstamumo profilaktikos institutas. Mirtis Alfredą Adlerį išvedė pasivaikščioti 1937 metų gegužės 28 dieną, Škotijos miesto Aberdeno gatvėje, rytinio pasivaikščiojimo metu.
Veiklos galimybės
Bene daugiausia individualiosios psichologijos sekėjų – Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1948 metais Niujorko mieste įsteigtas Alfredo Adlerio Niujorko Institutas ir jame – Psichikos sveikatos klinika (The Alfred Adler Institute of New York). Institutui iki 2001 metų vadovavo šviesios atminties Aleksandra Adler, Alfredo Adlerio duktė. Klinikai vadovavo Alfredo Adlerio sūnus Kurtas Adleris. 1952 metais Adlerio mokinio Rudolfo Dreikurso vadovaujamas Adlerio psichologijos sekėjų būrelis įsteigė Šiaurės Amerikos Adlerio psichologijos draugiją (North American Society of Adlerian Psychology). Ilinojaus valstijos Čikago mieste įsikūrusi seniausioji krašto savarankiška psichologijos mokykla, suteikianti individualiosios psichologijos mokslinį laipsnį – Adler School of Professional Psychology. Teksaso Universiteto leidykla (University of Texas Press) leidžia ketvirtinį per 100 puslapių Šiaurės Amerikos Adlerio psichologijos draugijos ruošiamą leidinį Journal of Individual Psichology.
Šiaurės Amerikos kraštuose paplitęs individo psichologijos taikymo būdas – asmenybės ir profesinių gebėjimų stiprinimo konsultavimas, kurį, verčiant laisvai, būtų galima pavadinti rankvedyste (angl. – coaching). Šis neterapinis konsultavimas skiriasi nuo terapijos, arba gydymo. Jeigu terapija – tai įsikišimas suteikiant fizinio, protinio ar bendrabūvio sutrikimo pašalinimui reikalingą pagalbą, tai rankvedystė – vyksmas, kurio metu klientas siekia norimo tikslo, tuo tarpu konsultantas atlieka tarsi laidininko funkciją, kurios paskirtis – padėti klientui įveikti iškylančius sunkumus. Skirtingai negu terapeutas, konsultantas nesiekia suteikti specializuotų konsultacijų. Vietoje to, klientas ir konsultantas per tarpusavio bendradarbiavimą siekia praturtinti kliento pažinimą ir padėti klientui pasiekti visų norimų rezultatų visose klientui aktualiose gyvenimo sferose.
Šaltiniai:
[1] „Alfred Adler: As We Remember Him”, Genevieve Painter
[2] „Alfred Adler, The Man and His Work”, Hertha Orgler
[3] „Žmogaus pažinimas”, Alfred Adler, vertimas iš vokiečių kalbos, leidykla „Vaga”
Autorius:
Dalius Kaminskas, Individualiosios psichologijos instituto studentas, laisvai samdomas žurnalistas