Gabija Jurgelytė
Konferencijos pranešimas tema: „Amžinas (ne)meilės trikampis: mokytojai, tėvai, vaikai“
Alfredas Adleris, psichologijos klasikas, Individualiosios psichologijos kūrėjas, Froido kolega ir galimas „sosto“ paveldėtojas, tapęs vienu aršiausiu jo priešininku, humanistinės psichologijos „senelis“, troškęs, kad jo idėjos pranoktų jo pavardę. Sakoma, kad tai pasiekė tapęs psichologu, kurio mintys dažnai „pasiskolinamos“ užmirštant paminėti autorių. Tad nenustebkite, jeigu tai, ką aš šiandien kalbėsiu atrodys kažkur girdėta ir netgi elementaru. Adleris didžiavosi tuo, jog apie jo sukurtą asmenybės teoriją buvo pasakyta – tai nieko kito, tik sveikas protas.
Alfredas Adleris rašė, kad „būti žmogumi reiškia jaustis menkaverčiu“. Tad nėra, ko stebėtis, jog jo sukurta bei išvystyta žmogaus samprata remiasi menkavertiškumo patyrimu bei šio jausmo dinamika.
Taigi, “Individualioji psichologija prasideda nuo vaiko menkavertiškumo jausmo supratimo“. Po šiuo terminu gali slypėti bet kokie sunkūs jausmai – vienišumas, baimė, liūdesys, ilgesys, bet visuomet tai turi kažkokio trūkumo apie save atspalvį, kažkokį nepakankamumo aspektą.
Yra dalis objektyvios realybės šiems jausmams – vaikas, kiekvienas vaikas yra iš tiesų mažesnis, mažiau sugebantis už jį supančius suaugusius žmones. Ir mūsų augimas iš visų gyvūnų užtrunka ilgiausiai.
Yra dalis subjektyvios realybės, kai artimieji prisideda prie to, kad vaiko menkumo patyrimas būtų gilesnis – nekalbant apie ekstremalius smurto, nepriežiūros, lepinimo atvejus (taip lepinimas, pasak Adlerio, yra ypač apsunkinanti vaikystę aplinkybė), yra daugybė kitų beveik neišvengiamų – lyginimas vaikų vienų su kitais, tėvų emocinis šaltumas ar didelis baikštumas, aukšti lūkesčiai/reikalavimai – situacijos, kur vaiko jausmas „kažkas su manim čia nelabai gerai“ auga. Nei vienas vaikas negali ištverti šio jausmo, kuriame yra daug bejėgiškumo, tad jis ieško išeities – kompensacijos – fikcijos, kurioje bus ištaisytas dabartinis blogis – jei vaikas jaučiasi negražus, tenai bus gražus, jeigu kvailas – kažkur tenai bus protingas, jeigu nevikrus – grakštus lyg gimnastas ar balerina.
Pasak Adlerio, ši menkavertiškumo-kompensacijos dinamika yra esminis žmogiškosios būties elementas, judėjimas iš minuso į pliusą, kuris niekuomet nesibaigia. Mes užaugame, o mūsų viduje daug kas lieka vaikiška.
Suaugusio žmogaus gyvenime taip pat yra daug situacijų kuriose menkavertiškumo išgyvenimai tampa stipresni. Kad ir ši pranešimo skaitymo situacija šioje auditorijoje. Aš jau iš anksto pradėjau galvoti ir nervintis, kaip čia viskas bus. Aš kalbėsiu, o jūs tylėsite. Vertinsite, griežtai vertinsite. Siaubas. Reikia pasakyti ką nors protingo, ką nors ypatingo. Ne tik protingo nepakanka, dar reikia ir gerai pasiruošti pranešimą, geriausiai mintinai (tėtis taip mokė), kad sublizgėčiau ir sužavėčiau. Ir baisu taip baisu, kad net nebesvarbu, kas ten kiti pranešėjai ir ką jie nori papasakoti, apie ką čia konferencija ir ko mes čia visi susirinkome.
Menkavertiškumo jausmas reikalauja kompensacijos ir kuo gilesnis menkavertiškumo patyrimas tuo didesnės kompensacijos reikia. Vietoj to, kad jausčiausi turinti teisę čia būti vien dėl to, kad esu pakviesta, aš sukuria daugybę reikalavimų sau, kuriuose iš tiesų slypi poreikis kompensuoti savo sukilusius nepakankamumo jausmus pranokstant kitus.
Taip bendradarbiavimo situacijos virsta konkuravimu. Siekiu įveikti kitą. Mes įsiveliame į galios kovas. Tėvai įsivelia į tokias kovas su savo vaikais, mokytojai su mokiniais bei jų tėvais, tėvai su administracija, psichologais, socialiniais darbuotojais ir taip toliau. Be galo – visuose profesiniuose ir asmeniniuose santykiuose vyksta meilės-ne meilės dinamika.
Tad, jeigu nemeilė pasireiškia konkurencija, noru nuvertinti kitą žmogų, jį pranokti, išskirtinais atvejais net pažeminti, kas tuomet yra meilė?
Gemeinshafts-gefuehl – bendrystės jausmas, kuris apima norą būti bendruomenės dalimi, prisidėti prie jos gerovės, duoti ir imti. Adleris tai laikė pagrindine motyvacine vara, rašydamas, kad „kiekvienas žmogus siekia svarbos, bet žmonės visuomet suklysta, jeigu nepripažįsta, kad jų asmeninis reikšmingumas slypi jų indėlyje į kitų gyvenimus.“ Adleris teigė, jog tai yra įgimtas potencialas, kurio išsivysto tiek, kiek palanki vaikui yra jo artima aplinka. Kiek jis jaučiasi turintis savo vietą šeimoje, kieme, darželyje. Žinoma, tas vaiko minusas ir poreikis jį kompensuoti visada egzistuoja, bet jausmas, jog aš esu nepakankamai geras/gražus/protingas/stiprus gali būti tirpdomas pranokstant kitus arba bendradarbiaujant su kitais.
Taigi meilė yra bendradarbiavimas, kuris įmanomas tik sukūrus lygiavertį santykį. Ir visas meilės kūrimas, visose adlerietiškose praktikose, vaikų-tėvų-mokytojų, kitų specialistų ar šiaip žmonių konsultavime yra nesibaigianti pastanga šį lygiavertiškumą sukurti.
Nueinant nuo teorinių kalbų kas išryškėja praktikoje:
Viskas prasideda nuo manęs, nuo mano pozicijos situacijos atžvilgiu. Nuo mano galėjimo ateiti su savo vidiniu lygiavertiškumu ir jį išlaikyti. Tam aš turiu pažinti savo vidines erdves, pažint jautrias vietas, tas kurios kelia stiprias emocines reakcijas. Taip pat aš turiu atpažinti tai, kas vyksta aplink mane. Gali būti, jog kiti situacijos dalyviai jaučia gilius menkavertiškumo jausmus ir bando juos kompensuoti nuvertindami mane.
Kas vyksta amžiname meilės-nemeilės mokytojai-tėvai-vaikai trikampyje:
Mokytojai yra linkę konkuruoti. Pati ši profesija, jos pasirinkimas neša tam tikras prielaidas, apie tai, ko ją pasirinkę žmonės tikisi: „aš kalbėsiu, o manęs klausys“, „aš būsiu autoritetas“, „aš mokysiu vaikus mažesnius – būsiu pranašesnio pozicijoje“. Taigi yra didesnė tikimybė, kad mokytojai sunkiau pripažins sunkumus, atsisakys „su viskuo susitvarkančio“, išmanančio pozicijos ir priims pagalbą. Tą, kuri įmanoma tik atsisukus į save ir pripažinus, kad visos tavo gyvenimo problemos prasideda tavyje, visi jų sprendimai – taip pat.
Kas padeda?
Atskyrimas. Individualiosios psichologijos institute mes visai neseniai pradėjome „Tėvų konsultavimo programą įvairiems specialistams“, kuri yra skirta dirbantiems su vaikais ir neišvengiamai susiduriantiems su jų tėvais – mokytojams, psichologams, priešmokyklinio ugdymo specialistams. Ir esame tą pačią programą, tie patys dėstytojai vedę atskirose mokymo įstaigose – visam kolektyvui. Skirtumas esminis. Kai susirenka skirtingų specialybių atstovai, dargi nepažįstami, neturintis vienas kito atžvilgiu lūkesčių, daug mažiau konkurencijos, būtinybės išlaikyti kažkokį įvaizdį, tą tvirtumą, kuris mums neleidžia pripažinti savo sunkumų, o kartu ir mokytis bei augti.
Tėvai mokytojų atžvilgiu dažnai išgyvena menkavertiškumo jausmus, kurie juos įjungia kovai. Iš esmės tai atsitinka dėl perkėlimo procesų, kai jų viduje gyvenantys maži berniukai bei mergaitės pasijunta tarsi būtų prieš savo pačių mokytojus ir pradeda į situaciją reaguoti iš vaikiškų pozicijų. Ir tai gali atsitikti be jokių papildomų pastangų – bandai kažkaip paaiškinti pvz. apie vaikui kylančius sunkumus dėl matematikos ir staiga, kad sukreguos, kad puls ginti tą savo sūnų, lyg teismas vyktų.
Kas padeda?
Neįsitraukimas. Manęs nieks nepažemins, jeigu aš nesileisiu pažeminama ir niekas nenuvertins, jeigu nesileisiu nuvertinama, niekas neįžeis, jeigu neįsižeisiu. Galios kovos yra labai dažna menkavertiškumo jausmo išraiška. Tėvai, kurie labiausiai linkę įsivelti į kovas su mokytojais, dažniausiai yra tie patys, kurie labiausiai skundžiasi, kad vaikai jų „neklauso“, taigi kovoja. O ką jiems daugiau daryti?
Vaikai – o su jais yra paprasčiausia. Mažai yra vaikų problemų, kurios nebūtų juos auginančių suaugusiųjų problemos. Ir tėvai, ar mokytojai, kurie turi problemų pirmiausia turi išsispręsti patys su savimi. Vaikai neturi būti nei paklusnūs, nei patogūs. Jie yra lygiaverčiai žmonės, kurie laukia kiekvieno suaugusiojo, pripažįstančio jų lygiavertiškumą dėmesio.
Ir mumyse kiekviename yra tas vaikas. Laukiantis geranoriško, draugiško santykio. Norintis imti ir duoti – būti bendruomenės dalimi. Rasti savo vietą. Tiesiog perskaityti pranešimą. Viltis, kad tai jus sudomins. Pabūti kartu. Ačiū.
Pranešimas perskaitytas Švietimo sistemoje dirbančių psichologų VII nacionalinėje mokslinėje konferencijoje:
„Psichologo parama edukacinei bendruomenei ir šeimai“
2017 m. balandžio 7 d.