Esė. Mirties reabilitavimas

ALGIRDAS BRUKŠTUS
Individualiosios psichologijos instituto dėstytojas

 

Mirties reabilitavimas

Spalis pilnas mirties. Miršta visi medžių lapai. Ne, ne medžiai miršta, tik lapai. Medžiai ir toliau lieka gyvi. Matyt, dar gyvam esant labai svarbu pajusti grublėtą, nuogą medžio šaką, ant kurios kabi nuo gimimo iki mirties. Kabi sau, džiaugiesi saule, vėju, lietumi, kitų lapų šnarėjimu. Vasarinė vešli lapija slepia nuo žvilgsnio patį medį. Lapai, žiedai, vaisiai sugeria visą dėmesį ir tik vėlų rudenį atsiveria šakos, tampa matomas jų fraktališkas raizginys, jų stojiškas nuogumas. Labai jau panašu į žmogų. Jaunystė, branda, veiklumas – vešli žaluma ir tik artėjant link šešiasdešimties ta žaluma pamažu ima gelsti, įgauna nuostabias rudenines spalvas, trumpam dar kartą patraukiančias visų dėmesį, kol galiausiai lieka su kamienu susijungusios nuogos šakos, jei ir ne amžinos, tai daug ilgiau gyvuojančios už vienamečius lapus, atėjus pavasariui, vėl būsiančius išskleistus, to paties medžio įkūnytus. Savotiška reinkarnacija. O rudenį medžiai nuogi. Ar gerai atrodysime senatvėje, kai nukris visi darbai, kai jaunatviškos ambicijos kels tik juoką, kai nebus kuo užsidengti savo nuogumo? Kas ten po jais, kaip atrodo tos šakos, visą vasarą teikusios lapams gyvybės syvus? Ką mes matome kitame? Ruduo užduoda klausimą: su kuo mes liksim mirties akivaizdoje – su sugrėbtais į krūvas susiraukšlėjusiais, aptrupėjusiais, skylėtais lapais ar su didingai kur nors Būties pakelėje likusiu žiemoti medžiu? Kas ta jungiamoji grandis, tas tiltas, leidžiantis likti su medžiu, leidžiantis būti medžiu? Siela.

Siela su mumis kalba vaizdiniais. Paskutinis vaizdinys mirties akivaizdoje tampa tiltu, laivu, keltu į kitą krantą. Mirdamas žmogus žengia į sielos vaizdinį ir toliau jau juo keliauja, grįžta namo. Tetos Onutės vyras Petras prieš mirtį sakė, kad eina namo, ir Onutė niekaip nesugebėjo jo įtikinti, kad jis yra namuose. Ne šie namai jau jam rūpėjo, gali būti, kad jis regėjo sieloje įsispaudusius vaikystės namų vaizdinius. Neurologas Oliveris Sacksas aprašo, kaip sunkiai serganti jauna mergina iš Indijos kelias dienas prieš mirtį ištisai sapnuodavo gimtosios šalies kaimus, žmones, šie su ja kalbėdavosi. Tos vizijos ją taip smarkiai įtraukdavo, kad paskutines gyvenimo dienas ji iš jų grįždavo (į realybę?) tik labai trumpai. Ji jau buvo laive, kažkuri jos dalis jau keliavo namo. Gali būti, kad posakis „padaryti, išauginti, sukonstruoti sielą“ reiškia turėti mirties akivaizdoje vientisą teritoriją, vientisą vaizdinį – tvirtą laivą nesudriskusiomis burėmis, nesulaužytais stiebais ir paklusniu vairu. Ir visa tai pastatyti reikia dar gyvam esant.

Krikščionys stengiasi, kad kuo ryškesnis būtų Kristaus vaizdinys, į kurį jie laikui atėjus galės įžengti. Gandhis mirties akivaizdoje tarė Om, René Guénonas – Alacho vardą. Manau, kad ir Algis Uždavinys, ir Gintaras Beresnevičius anapusybėje nepasiklydo, gerai išmanė dausų pasaulio žemėlapį. Prieš mirdamas budistų vienuolis pamatė stirną ir susižavėjo jos grakštumu taip, kad reinkarnavo dar vienam gyvenimui šioje žemėje, bet jau kaip stirna. O Aldous Huxley išgėrė haliucinogenų ir susikoncentravo į procesus, vykstančius gęstančiame jo kūne. Gali būti, kad ir dabar jo siela vis dar klaidžioja kažkur tarp irstančio kūno molekulių ir atomų. Anot vieno mano draugo, kaip numirsi, taip ir gyvensi. Jo dukra, amžiną jai atilsį, kelios dienos prieš mirtį įgavo visišką ramybę. Tada per jos laidotuves aiškiai supratau, kad svarbu ne kelerių metų miršti, o kaip. Rasti harmoniją reiškia turėti vientisą sielą, turėti patikimą laivą ir tvirtai stovėti ant jo denio.

Na, bet ką ten siela, kam dabar įdomus toks menkas ir neapčiuopiamas dalykėlis? Ignoruojama pati mirtis – kaip neatsiejama gyvenimo išvestinė. Ir ne kur kitur, o Lietuvoje, kur mirtis buvo visuomet šalia, o kapinės ten, ant kalnelio. Žmogus tiksliai žinojo, kada jam laikas išeiti anapus, ir nebėgo nuo to. Atgyvenęs savo amžių, sukvietęs vaikus pasakydavo rytoj mirsiąs ir nereikėjo jokių gydytojų, jokių greitųjų ar reanimacijų. Tiesiog ateidavo laikas, t. y. ateidavo mirtis. Žinoma, iš to nieks nepasipelnys, todėl dabar ir klesti jaunystės kultas, darymas iš senukų aštuoniolikmečių arba ilgas marinimas medikamentais, visaip bandant sergantįjį linksminti, patraukti dėmesį taip, kad jis visas liktų kūno poreikiuose ir net nebandytų nusukti žvilgsnio į anapusybę. Apie jokią sielą čia nekalbama, svarbu neleisti žmogui ramiai numirti. Gal toks požiūris bent kiek turi įtakos ir savižudybėms – bandymui pačiam perimti mirties funkciją gal iš silpnumo, neišlaikant būties svorio, o gal iš pasipūtimo, bandant pakilti aukščiau už viską. Bet šiuo veiksmu žudome ne tik fizinį kūną, skandiname ir sielos laivą, dar nepradėję juo plaukti.

Mirtis yra moteris, o moteris nemėgsta, kai ji ignoruojama, iš jos tyčiojamasi arba jai atsukama nugara. Ji dirba savo darbą ir ne mūsų valioje jai sukliudyti, tačiau mūsų valioje nuo jos nebėgti, o priimti į savo gyvenimą, kaip priimame saulę, vėją, dainas ir juoką.

Už lango rūksta deginamų lapų krūvos, rudens realijos, laikas, vedantis į rimtį, laikas, kai kasmet žvelgiam mirčiai į akis, kai džiaugiamės krintančiais lapais, žinodami, kad taip yra, buvo ir bus kiekvieną rudenį.

 

Publikuota 2015 10 30 “Šiaurės Atėnai