Kiekviena teorija, mokslinė paradigma, nuosekli pažiūrų sistema vadovaujasi tam tikromis pamatinėmis prielaidomis, ant kurių, kaip ant tvirto pamato, atsiremia visi jos teiginiai. Mokslo raidoje vienas pasaulio aiškinimo teorijas keitė kitos, vienos užimdavo dominuojančias pozicijas, kitos paskęsdavo užmarštyje. Psichologija yra sąlyginai jaunas mokslas, skaičiuojantis vos antrojo savo šimtmečio pradžią, o jos tyrimo objektas – žmogus ir jo psichika – sudėtingas, dinamiškas, įvairialypis, sunkiai apčiuopiamas pažinimo. Ne veltui psichologijoje esama įvairių skirtingų paradigmų, krypčių, mokyklų, iš kurių kiekviena turi savitą požiūrį ir išryškina vienus ar kitus žmogaus psichikos aspektus.
Kalbant apie psichoterapijos mokyklas, galima jas skirstyti į kelias grupes, priklausomai nuo to, kaip skirtingai jos įvardija psichiką kaip sistemą ir jos veikimo principus, kitaip tariant, kas lemia žmogaus elgesį. Panagrinėkime kelis pavyzdžius:
- Mechanistinis požiūris – teigia, kad visos sistemos yra apibūdinamos išoriškai, stebint jų veikimą. Jos netiria to, kas vyksta sistemos viduje (Linden, 1995). Tokiu požiūriu vadovaujasi biheivioristinė mokykla, kuri teigia, jog žmogus yra tik tai, ką galime matyti išoriškai, t. y. asmenybė tėra elgesys, kuris paremtas mechaniniu „stimulas-reakcija“ veikimu. Toks požiūris atsisako tirti psichiką, asmenybę.
- Pliuralistinis požiūris – akcentuoja, jog psichikoje vyksta sudėtingos sąveikos tarp skirtingų jos elementų, pavyzdžiui: tarp kūno ir proto, tarp sąmonės ir pasąmonės, tarp ego ir superego (Noda, 2000). Šiuo principu vadovaujasi, pavyzdžiui, psichoanalizė, teigianti, jog pagrindinis veiksnys, lemiantis asmenybę bei pasireiškiantį elgesį, yra konfliktas tarp intrapsichinių struktūrų, kurį kartais laimi vieni elementai, kartais kiti.
- Monistinis požiūris – teigia, jog individo psichikoje, tarp įvairių jos dėmenų, egzistuoja vienas pagrindinis elementas. Dažniausiai jis turi valią, kuri lemia viso organizmo veiklą ar elgesio kryptį. Tokios paradigmos pavyzdys galėtų būti analitinė psichologija arba vėlesnė psichodinaminės mokyklos kryptis – ego psichologija, kurios abi teigia, jog psichikoje egzistuoja įvairūs elementai, tačiau yra ir visus juos organizuojantis ir integruojantis darinys (pirmuoju atveju – savastis; antruoju – ego).
- Holistinis požiūris – nepripažįsta vieno konkretaus intrapsichinio aspekto, kuris lemtų visą elgesį, bet vadovaujasi principu, jog visi psichikos dėmenys organizuojasi į bendrą sistemą, kuri, kaip visuma, lemia tikslingą jos veikimą. Šiuo požiūriu vadovaujasi individualioji psichologija, kuri akcentuoja, jog siekiant suprasti žmogaus elgesį, reikia suprasti individą kaip visumą, nedalomą (lot. individuum – nedalomas), turintį tikslą ir jo link kryptingai judantį.
Kiekvienas šių požiūrių turi savo istoriją, vyravusią dar iki psichologijos atsiradimo, tačiau svarbiausia, kalbant apie individualiąją psichologiją, yra holistinė perspektyva. Jos ištakos siekia senovės laikus: jau Aristotelis IV a. pr. m. e. veikale „Metafizika“ teigė: „Visuma yra daugiau nei jos dalių suma“. Tačiau patį terminą holizmas (iš graikų kalbos holos – visas) 1926 m. iškėlė Jan Smuts savo knygoje „Holizmas ir evoliucija“. Autorius šiame veikale reflektuoja principus, kuriais turėtų remtis šiuolaikinis mokslas, siekiantis pažinimo, ir kuriais po truputį jau pradeda vadovautis įvairios skirtingos mokslo disciplinos (Carr & Bitter, 1997). Smuts (1926) teigia, jog pasaulį pažinti galime grupuodami jį į tam tikras visumas, kuriomis mes jau šiandien vadiname kūnus arba organizmus. Visumos yra tikras, fundamentalus veikiantis veiksnys, veikiantis ne vien mechaniškai, bet ir turintis tam tikrą saviorganizaciją bei bendrą visumos funkciją, kurios neįmanoma suprasti skaidant ją į dalis. Taigi, visumos yra labiau suprantamos pagal jų funkciją, o ne sandarą.
Anot autoriaus: „Asmenybė yra vėliausia ir aukščiausia visuma, kuri iškilo holistinėje evoliucijoje <…> tai, ką mes paveldime yra plačios galimybės ir gebėjimas formuoti pačius save <…> galimybės laisvam ir nepriklausomam veiksmui bei individo gyvenimo raidai <…> Asmenybė asimiliuoja socialinius ir kitus ją supančius bei darančius įtaką veiksnius, ir panaudoja juos savo holistinei savirealizacijai“ (Smuts, 1926). Galima matyti, jog vienas iš holizmo akcentų yra tai, jog žmogus, kaip visuma, save kuria ir kūrybiškai asimiliuoja aplinkos įtakas bei veikia tikslingai. Be to, Smuts kritikuoja empirinę psichologiją, kuri remiasi abstrakčiu, matematiškai išvestu vidutiniu žmogumi, kai praktinė psichologija, priešingai, turėtų atsižvelgti į konkretų, tikrą žmogų ir jo unikalų patyrimą, į socialinį kontekstą, į jo praeitį ir ateitį (tokią, kokią jis tuo metu numato), nes tik taip įmanoma pamatyti jį kaip visumą, atskleisti jo esmę. Aiškėja, jog holistinė perspektyva siekia ir leidžia priartėti prie subjektyvaus individo pasaulio.
Adleris, praėjus vos keliems metams po Smuts knygos išleidimo, parašo jam laišką:
„Skaitydamas Jūsų knygą Holizmas ir Evoliucija, pasijutau labai stipriai paliestas visų Jūsų paaiškinimų. Dabar galiu labai aiškiai matyti, kas visuomet buvo mūsų mokslo esmė. Neminint didžiulės vertės Jūsų indėlio į įvairias kitas sritis, aš pripažįstu Jūsų požiūrį į tai, ką mes vadiname vienove bei darna. Jaučiuosi pakylėtas, galėdamas rekomenduoti Jūsų knygą visiems savo studentams ir pasekėjams kaip geriausią pasiruošimą Individualiajai Psichologijai“ (Adler, 1931, cit. iš Ansbacher, 1961).
Holistinė perspektyva Adleriui tampa labai artima ir nuspalvina jo teoriją. Individualioji psichologija nekalba apie pasąmoninius procesus, jų santykį su sąmone, asmenybės struktūrą, tam tikras jos dalis ar tipus, nenagrinėja vidinių konfliktų. Didžiausias dėmesys yra skiriamas subjektyviam žmogaus patyrimui ir jo interpretacijai bei būdams, kuriais žmogus veikia pasaulyje. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio žmoguje atrodo nesuprantama, nepaaiškinama, nenuoseklu, yra įmanoma pažinti, atsižvelgiant į subjektyviąją komponentę. Tai, anot Adler, galima padaryti tik matant žmogų kaip visumą: „Labai anksti savo darbe aš supratau, kad žmogus yra visuma! Ir pirmiausia Individualiosios Psichologijos užduotis yra parodyti šią vienovę kiekviename žmoguje – jo mąstyme, jausmuose, veiksmuose <…> kiekvienoje jo asmenybės išraiškoje. Šią visumą mes vadiname žmogaus gyvenimo stiliumi“ (Ansbacher & Ansbacher, 1979, cit iš Linden, 1995).
Gyvenimo stilius – tai pagrindinė, centrinė ir visaapimanti individualiosios psichologijos teorijos sąvoka, kuri labiausiai atspindi holistinį požiūrį į žmogų (Strauch, 2003). Gyvenimo stilius – tai dinamiškas, į tikslą orientuotas veikimo būdas, kuris visą individo gyvenimą išlieka stabilus (išskyrus tam tikrus ryškius išgyvenimus, tokius kaip traumos, religiniai patyrimai, psichoterapija, kurių dėka jis gali šiek tiek keistis). Remiantis šia koncepcija galima teigti, kad kiekvienas žmogaus gestas, kūno judesys, ištartas žodis, išreikštas jausmas, pasirinkimas yra sąlygoti jo gyvenimo stiliaus, t. y. individo asmenybės bei tikslo, kurio jis siekia. Dėl šios priežasties atskiro įvykio, klausimo, problemos ar simptomo suprasti izoliuotai nėra įmanoma, neatsižvelgiant į visą gyvenimo kontekstą. Tik stebint pro individualaus gyvenimo stiliaus akinius galima pamatyti nuoseklumą ir tikslingumą ten, kur jis, atrodytų, neegzistuoja.
Jeigu individualiojoje psichologijoje žmogus suprantamas kaip visuma, kuri yra nedaloma, galima kelti klausimą – iš kur atsiranda psichologinės problemos? Remdamasis holistine perspektyva, Adleris teigia, kad konfliktas turi būti suprantamas, kaip kylantis tarp individo ir aplinkinio pasaulio, kadangi pats žmogus visuomet yra nuoseklus (Carr & Bitter, 1997). Neurozė yra apibrėžiama kaip savisauga nuo klaidų, pabėgimas nuo atsakomybės, įsipareigojimo, nuo to, kas individualiojoje psichologijoje vadinama gyvenimo uždaviniu. Žmogus susiduria su įvairiomis gyvenimo situacijomis, kurių kiekviena pateikia jam tam tikrą iššūkį ir sukelia menkavertiškumo jausmą, skatinantį siekti pranašumo, t. y. įveikti iššūkį. Priklausomai nuo to, kaip uždavinys yra priimamas, koks santykis su juo yra sukuriamas, kaip jis sprendžiamas, yra daroma išvada apie psichologinę sveikatą. Vertinant kiekvieną simptomą ne mažiau svarbu atsižvelgti ir į socialinę aplinką, ir į biologinius (kūno) veiksnius. Galima pagrįstai teigti, kad individualioji psichologija atstovauja holistinį požiūrį, kuris šiuolaikinėje psichologijoje vadinamas biopsichosocialine perspektyva (Sperry, 2008).
Taigi, mechanistinė pasaulėžiūra jau buvo spėjusi įdiegti mąstymą, jog žmogų medicinoje ar psichologijoje galima „pataisyti“, nesigilinant į jo vidinį pasaulį (Ferguson, 1997). Holistinė perspektyva atsiranda kaip priešnuodis nuo šios dogmos ir atneša žinią, jog žmogų galima suprasti tik žvelgiant į jį kaip į visumą, bei naujieną, jog individas nėra pasyviai reaguojantis į aplinką organizmas, bet yra veikiantis joje. Maža to – dar ir kuriantis savo aplinką. Suvokus tai, linijinis mąstymas („jei – tai“), jog genai, aplinka, tėvai ar valdžia žmogų „padarė“ tokį, koks jis yra, tampa nevaisingas ir klaidingas. Individualioji psichologija teigia, jog žmogus kūrybiškai dalyvauja tame, kaip jį veikia jo paveldėjimas, aplinka, įvairios patirtys. Kitaip tariant, žmogus pats nusprendžia, kas jis yra, ir tai lemia jo elgesį. Šioje žinioje slypi tiek kančia, tiek viltis. Visas gyvenimas lemia tai, koks bus konkretus žmogaus poelgis, ir viename poelgyje slypi visas gyvenimas.
Autorius: Gediminas Tumėnas
Literatūra:
Ansbacher, H. L. (1994). On the origin of holism. Individual Psychology: The Journal Of Adlerian Theory, Research & Practice, 50(4), 486.
Carr, C. N., & Bitter, J. R. (1997). Dreikurs’ Holistic Medicine: An Introduction. Individual Psychology: The Journal Of Adlerian Theory, Research & Practice, 53(2), 122.
Ferguson, E. D. (1997). Holistic Medicine. Individual Psychology: The Journal Of Adlerian Theory, Research & Practice, 53(2), 127.
Linden, G. W. (1995). Holism: Classical, Cautious, Chaotic, and Cosmic. Individual Psychology: The Journal Of Adlerian Theory, Research & Practice, 51(3), 253.
Noda, S. J. (2000). The Concept of Holism in Individual Psychotherapy and Buddhism. Journal Of Individual Psychology, 56(3), 285.
Smuts, J. C. (1961). Holism and evolution. 1926. New York: Viking.
Sperry, L. (2008). The Biopsychosocial Model and Chronic Illness: Psychotherapeutic Implications. Journal Of Individual Psychology, 64(3), 370-376.
Strauch, I. (2003). Examining the Nature of Holism Within Lifestyle. Journal Of Individual Psychology, 59(4), 452-460.