IP instituto klausytojai apie mokslus

Tėvų konsultavimo kursai specialistams, pirmiausia, yra padrąsinimas ir efektyvių vaikų auklėjimo principų įtvirtinimas. Pagarbaus ir lygiaverčio santykio filosofija individualiosios psichologijos rėmuose man tapo aiškesnė ir praktiškai labai veiksminga. Gyvai vedami šių kursų užsiėmimai neprailgo. Įvairių sričių specialistų situacijų aptarimas, analizė ir kitos refleksijos padėjo praplėsti supratimą apie konsultacijas su tėvais. Ir, žinoma, užduotys apie save bei dėstytojų subtilios įžvalgos pažėrė gausybę apmąstymų ir sąmonės nušvitimų. Jų niekada nebūna per daug. Labai rekomenduoju jauniems specialistams, nes tai kursai, kurie stiprina pasitikėjimą savimi.

Giedrė

Labai džiaugiuosi, kad kurso lankytojos (dalyvės) buvo iš skirtingų veiklos sričių (psichologės, pedagogės, neformalaus ugdymo profesionalės, konsultacinio verslo atstovės), nes būtent tai leido į analizuojamas situacijas pažvelgti įvairiais požiūriais.  Mūsų pačių aptarimams pateikiamos situacijos buvo labai skirtingos. Taigi, asmeniškai man tai labai stipriai praplėtė matymą, kokių situacijų gyvenime būna, kaip skirtingai jose veikia žmonės ir kad jie visi turi savas priežastis, o svarbiausia, dažniausiai veikia turėdami pačius geriausius ketinimus.

Mokydamasi šiame kurse labai “paaugau”. Po kiekvienos sesijos turėjau ką pagalvoti ir ką koreguoti savo pačios gyvenime, savo santykiuose su artimaisiais, draugais, apskritai su žmonėmis. Kai labiau supranti save, gali lengviau suprasti kitus. Gyvenime mažiau pykčio, nesusipratimų, daugiau įsiklausimo į kitus. Sakyčiau, kad kurso metu tobulinamas įgūdis tiksliai ir aiškiai verbalizuoti tai, kaip jautiesi pats, verbalizuoti kito žmogaus jausmą. Mano manymu šito itin trūksta daugumai žmonių – sugebėti įvardinti kaip jautiesi konkrečioje situacijoje neapsiribojant žodeliais “gerai” arba “blogai”, pasirodo, gali būti iššūkis.

Mokymosi forma, tempas man labai tiko. Pusantros dienos per mėnesį buvo labai tinkama, kai mokslus turi derinti su darbais ir su užduodamais namų darbais. Visi lektoriai savų sričių profesionalai.

Jūratė Antanaitytė-Voldemarienė, kurso dalyvė

„Prieš pradėdama mokytis IPI jau turėjau pora aukštųjų išsilavinimų ir pripažinimą karjeroje. Iš visų mano studijų šios buvo pačios geriausios ir svarbiausios mano gyvenime ir … sunkiausios. Studijuojant IPI patyriau tai, ko niekas man nežadėjo, o ir aš nesitikėjau – mano gyvenimas apsivertė „aukštyn kojom”. Iki studijų IPI stengdavausi atrodyti labai reikšminga, stipri ir ambicinga. Tai man neblogai sekėsi, juolab kad ir tėvai visad iš manęs tikėjosi tik aukščiausių pasiekimų, mokslininkės karjeros. Na mokslininke aš netapau, tačiau nei išsimokslinimu, nei karjera tikrai negalėjau skųstis. Viskas mano gyvenime buvo tvarkinga – turėjo savo vietą ir struktūrą. Aš sėkmingai lipau karjeros laiptais ir susilaukdavau pripažinimo. Tačiau tuo pačiu buvau labai savyje užsidariusi, bijojau pasirodyti kvailai, jaudindavausi galvodama, kaip mane kiti žmonės priims. Dažnai jausdavau, kad kažko man trūksta, nejaučiu pasitenkinimo tuo, ką turiu, dažnai sau priekaištaudavau ir save alindavau keldama sau dar didesnius reikalavimus. Besimokydama institute savo gyvenime žodį „reikia” išmokau pakeisti žodžiu „noriu”. Aš nusilukštenau daug nereikalingų sluoksnių, atsikračiau daug baimių. Supratau, kad mano tvarkingame ir vis į aukštesnius tikslus orientuotame gyvenime nebuvo vietos džiaugsmui ir atsitiktinumui. Siekdama vis didesnės kontrolės buvau beprarandanti asmeninę laisvę gyventi. Dabar aš iš širdies myliu gyvenimą ir sau artimus žmones. Išmokau atsiduoti gyvenimo tėkmei. Kardinaliai pakeičiau ir savo užsiėmimus. Darau tai, ko nedariau ištisus dešimtmečius ir patiriu be galo daug džiaugsmo. Išmokau suprasti, kas man tinka, o kas – ne. Išmokau pajausti, kada turiu sustoti.”
Ingrida, 6 grupė

“Į institutą atėjau todėl, kad norėjau pagerinti savo asmeninio gyvenimo kokybę ir santykius su vaikais ir vyru. Man buvo smalsu.
Mano draugė pasigyrė, kad įstojo į institutą, tada aš per naktį sumąsčiau, kad irgi labai noriu ten mokytis.
Tuo metu aš nedirbau, auginau vaikus. Dukrai buvo 2 metai, sūnums – 4 ir 9 metai. Buvau užsisukusi tarp namų ir vaikų. Kažko norėjau tik sau.
Santykių problemų namie neturėjom, bet norėjau namiškiams duoti kažką daugiau.
Institutą įsivaizdavau, kaip teorinius mokslus, kad reikės mokytis teorijas, daug skaityti.
Kas padarė įspūdį – kad visas mokymasis vyksta per asmeninį patyrimą. Per praktiką ateina savęs pažinimas ir pamatymas kitaip. Ateina supratimas, kad tave supantiems žmonėms nereikia tavo patarimo, o reikia tiesiog to, kas tu esi, natūraliai. Pradedi suprasti, kad kitų negali pakeisti, kad viskas priklauso nuo to, kiek pats gali keistis – per tai gali keisti aplinką, santykius ir tokiu būdu užpildyti gyvenimą prasme.
Geriau save suprasdama galėjau priimti tam tikrus man svarbius sprendimus – suprasti, kas man svarbu gyvenime, ko aš noriu, ko siekiu.
Supratau, kad aš noriu ir galiu dirbti su žmonėmis, galiu konsultuoti (pradžioje tuo tikrai netikėjau), galiu vesti seminarus.
Nustojau daryti gerus darbus, stengtis būti gera, kai to niekam nereikia. Supratau, kodėl iki šiol taip elgiausi.
Kadangi ėjau mokytis dėl vaikų, kad jiems galėčiau duoti kažką daugiau, dabar labai dažnai užduodu sau klausimą – ar aš noriu sau įrodyti, kad esu gera mama, ar kad mano vaikai būtų laimingi.”
Daina, 4 grupė

“Vilniuje yra kelios vietos, kurias man pravažiuojant ima smarkiau plakti mano širdis. Viena iš jų – tai Pamėnkalnio gatvėje esantis pastatas su užrašu ,,Individualiosios psichologijos institutas”. Čia važinėjau trejus metus mokytis daugiau suprasti apie gyvenimą ir apie save. Šis lūkestis pasiteisino su kaupu, nes be žinių dar gavau ir draugų, su kuriais iki šiol susibėgame reguliariai.
Ilgi savaitgaliai Individualiosios psichologijos institute pralėkdavo akimirksniu, tačiau per tą akimirksnį įvykdavo kur kas daugiau nei tai matėsi paviršiuje. Juokdavomės ir verkdavome kartu su kolegėmis ir tuo pat metu gydydavome mumyse esančias žaizdas, žaizdeles, atsiradusias ir besirandančias nuo pat mūsų užsimezgimo. Supratau, kad kiekviena mano praeities minutė yra mano dalelė. Tokia, kokia esu tapau būtent dėl visų tų įvykių mano gyvenime. Būtent tokia praeitis ir ne kitokia padėjo man priimti visus tuos sprendimus, kurie mane atvedė ten, kur esu. Išmokau pamatyti savyje gerus dalykus, talentus bei atradau drąsą būti netobulai. Pamėgau piešti ir analizuoti piešinius. Išmokau nebijoti būti savimi. Išmokau, kad pripažinti kitų nuomonę tai ne tas pats kaip sutikti su ta nuomone ir pateisinti ją. Taigi, labiau pažinojusi save man tapo lengviau padėti ir kitiems susigyventi su savimi bei kitais.”
Leda, 4 grupė